Dievinu komentarus ir laiškus.
Todėl rašykite. Nekantriai laukiu.
trumpos istorijos

Kiek kainuoja darbas

21:51

Visai neseniai pavežiau bičiulę į pokalbį dėl darbo. Ten jos ir palaukiau. Po gero pusvalandžio draugė klestelėjo į keleivio sėdynę.
- Kaip aš nemėgstu tų pokalbių dėl darbo! - atsiduso ji.
- Ir aš. Išties nelengva pardavinėt save, - pritariau. - O ypač tuomet, kai turi ne itin malonios patirties. Po vieno atvejo kaip velnias kryžiaus vengiu personalo atrankos kompanijų. Jei ieškočiau darbo, jokiu būdu nedalyvaučiau jų vykdomose atrankose. Nors  šitaip "pasišiukšlino" viena, - beje, pakankamai sena bei žinoma, - nebepasitikiu ir kitomis. Ieškojau darbo, išsiunčiau savo CV ir buvau pakviesta į pokalbį. Kandidačių į tam tikrą poziciją susirinko keturios. Visos buvome pakviestos į nedidelę posėdžių salę ir atsisėdome prie ovalaus stalo. Personalo atrankos "specialistė" pasidėjo priešais save mūsų gyvenimo aprašymus ir be didelių įžangų, perskaičiusi kandidatės vardą bei pavardę, paprašė papasakoti apie save: šeiminę padėtį, kodėl išėjo iš ankstesnės darbovietės, išdėstyti savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Girdint dar trims pašaliniams asmenims - kandidatėms į tą pačią poziciją. Kaip tau toks konfidencialumas ir asmens duomenų apsaugos įstatymo nuostatų paisymas? Pamenu, jog tada iškaitau, mane išpylė prakaitas, ėmė virpėti rankos. Bet neišėjau ir, atėjus mano eilei, papasakojau, ko prašoma. Jei tai man nutiktų šiandien, patikėk, turėčiau ką pasakyti tokiai "specei". O pasakiusi atsistočiau ir išeičiau. 
Kitas atvejis buvo dar linksmesnis. Tąkart buvau pakviesta į pokalbį paties darbdavio - nedidelės nekilnojamojo turto agentūros šefo. Į pokalbį atėjau apsivilkusi dalykinį kostiumėlį, saikingai pasidažiusi ir dailiai susišukavusi savo neklusnias garbanas. Pretendevau į biuro administratorės darbo vietą. Užėjau į ofisą, kur mane pasitiko pats šefas. Įdėmiai nužvelgęs nuo galvos iki kojų, pakvietė užeiti į jo kabinetą ir pasiūlė įsitaisyti kėdėje priešais jo darbo stalą. 
- Žinote, pasakysiu tiesą, - prabilo šefas. - Kai gavau jūsų CV ir pamačiau, kad esate katalikų teologijos magistrė, pasidarė taip smalsu. Gyvenime nesu matęs moters teologės. Vis spėliojau, kaip ji gali atrodyti. Štai ir pamačiau. O jūs visai nepanaši į "davatką"! 
Supratau tik tiek, kad žmogus man norėjo pasakyti komplimentą. Nepateisinau jo ir daugelio kitų žmonių puoselėjamo stereotipo. Turbūt tikėjosi prieš save išvysti blyškiaveidę, kosmetikos niekada nemačiusią moterį juodu sijonu iki žemės ir dideliu kryžiumi ant kaklo, gal dar kokią maldaknygę ar rožinį rankose... 
Paskui puolė įtikinėti, kad man, - tuo metu teisės fakulteto studentei, - ši pozicija visai netinkama. Jokios saviraiškos, jokios erdvės kūrybiniam polėkiui. Jo supratimu, kanceliarinės žiurkės darbas ne man. 
Esu tikra, tokios mintys jį aplankė vos perskaičius mano CV. Bet žinai, koks galingas tas žmogiškas smalsumas - juk taip norėjosi pamatyti "gyvą" teologę. Tai ir pakvietė. 
Išėjus iš kontoros mąsčiau, gal reiktų eit į kokį cirką ar muziejų... Net lentelę prie gyvo eksponato įsivaizdavau. 
Ir jūs vis manote, kad mūsų tautiečiai emigruoja tik dėl mažų atlyginimų?

Bus daugiau... 

neišsiųsti laiškai

Neišgyvenusių drugelių atminimui

22:36

Sinoptikai išbūrė, kad nuo rytojaus orai pabjurs. Pūs stiprus ir šaltas vėjas, kuris, greičiausiai, atneš ir kritulių. O šiandien nuo ryto skaisčiai švietė saulė. Kaip nepasinaudosi tokia puikia proga ir neišeisi pasivaikščioti? Ir vėl spūdinau gerai išmintais miško takeliais, retsykiais stabtelėdama prie Kryžiaus kelio stočių... Vaikščiotojų buvo nedaug - pro šalį praėjo viena kita susiglaudusi porelė, ristele prabėgo sportine apranga apsivilkęs vyras... Saulės spindulių apgobti lapuočiai nedrąsiai skleidė lapelius... Vietomis į viršų stiebėsi sodri žolė, o eglių ir pušų paunksmėje plytėjo sniego salos. O štai ir laiptai, vedantys link šaltinio. Šiek tiek pastoviniavau, bet taip ir nesiryžau leistis žemyn. O gal reikėjo nulipti ir prisėsti prie to vienišo angelo ant suolo? Šįkart be termoso su arbata ir kotletukų... Visgi praėjau. 
Drugeliai, kaip ir reikėjo tikėtis, atėjus rudeniui, neišgyveno... Tokie gamtos dėsniai... Vėliais vakarais dabar aš daugiau skaitau, nei rašau... O jei ir rašau, tai į dailią užrašinę... kur nugula visos širdgėlos, visi maži džiaugsmai ir juokingi nutikimai... O juk buvo laikas, kai tiek daug ir dažnai rašiau... Tau! 
Kad ir kaip bebūtų sunku, mano kasdienybėje ne vien pilka spalva. Ir mano rytai beveik tobuli. Žinoma, kitokie, nei kažkada svajojau ir rašiau šiame dienoraštyje. Taip, jie prasideda kava į lovą. Pramerkiu akis, pasirąžau ir basomis, tik su naktinukais, nušlepsiu virtuvėn užsiplikyti puodelį kavos. Paskui šmurkšteliu atgal į patalus, o puodelis nutupia ant padėkliuko. Peržvelgiu naujienas, aktualijas, draugų pranešimus... lėtai gurkšnoju po truputį vėstantį kvapnų gėrimą. O paskui dušas... ir darbo diena prasideda.  
Labai daug kas pasikeitė nuo praėjusių metų. Pasikeičiau ir aš. Galbūt neatpažįstamai. Bet taip žymiai geriau. Manęs daugiau niekas neįskaudins. 
Dėkinga ir už tai. 



gyvenimas yra gražus

Dzen... oi, atsiprašau, dzin filosofija

22:56

Savo jautrumą reikia patausoti. Žili plaukai, raukšlės ir nervinis tikas dar nepapuošė nė vieno žmogaus, o juo labiau moters. Šie atributai ir taip pasiveja mus be pastangų, tiesiog su metais. O kai pasaulyje vyrauja jaunystės bet kokia kaina ir grožio kultas, išlikti "kotiruojamai" išties nelengva. Bet ir tai man nelabai rūpi. Neieškau nei jaunikio, nei darbdavio, kuriam norėčiau virti kavą ar taisyti guolį (taip, taip, į Seimo nario padėjėjas pretenduot neketinu). Vis dėlto, yra žmonių, kurie tuo stipriai abejoja. Na, jei tai būtų nuosavas vyras, dar galėčiau suprasti. Bet kai įvairias sąmokslo teorijas kelia anyta, apima prieštaringi jausmai. Norisi ir juoktis, ir užuojautą pareikšti. Žinot, kuo baigiasi, kai tėvai ima projektuoti savo nerealizuotas svajones į vaikus? Jaunystė prašuoliuoja juodbėriais žirgais, o troškimai išlieka tie patys... Užsiregistravo moteriškė į pažinčių svetainę, nuotraukos neįdėjo, bet "numetė" 20 metelių, kad liktų tik 50, ir laukė išsvajoto 50-čio ar net jaunesnio princo laiško... O kas būtų, jei pakviestų į pasimatymą? Tada ir pagalvos, ką daryt su tais "numestais" 20 metų...
Man, tiesą sakant, dzin... Šaipytis ir tyčiotis nėra dėl ko. Aš suprantu, ką reiškia vienatvė. Yra žmonių, kuriems ji nepakeliama. Norisi dėmesio, bendravimo, jaukių vakarų dviese. Nesmerkiu. Kiekvienas žmogus turi teisę gyventi taip, kaip jam patinka. Net ir aš. Todėl niekaip nesuprantu, kas kai kurioms personoms suteikia teisę aiškinti, kaip turiu gyventi aš? Anksčiau po kiekvieno įžeidžiamo žodžio, man klijuojamos etiketės labai susikrimsdavau ir ilgai raudodavau. Dabar - priklausomai nuo aplinkybių - susikraunu lagaminą arba užblokuoju visus įmanomus susisiekimo kanalus. Tapau ramybės - dzin filosofijos - apologete. 
Dailiai susišukuoju, pasipuošiu, pasikvėpinu savo mėgiamu aromatu. Užsidedu nuoširdžią šypseną ir einu toliau. Aplink tiek daug nuostabių dalykų ir žmonių! 


  

trumpos istorijos

Svečias ir žuvis trečią dieną pasmirsta

18:20

Šių metų netikėtas atradimas: ilgiau dviejų dienų viešėti negaliu. Nes užsibuvus ilgiau pradedu griežti dantimis, slapčiomis vartyti akis, dūsauti ir nepaliaujamai skaičiuoti valandas, kada vėl atsidursiu savo namuose. Tiek svetimų namų taisyklių sukišti sau į galvą ir "suvirškinti" esu nepajėgi. Aš iš tų kvaišų, kurios niekaip nesupranta, kam reikia rankomis suplautus indus statyti į indaplovę. Kodėl pasiūloma į skalbimo mašiną sukišti nešvarius drabužius, o atnešus juos paaiškėja, kad apatiniam trikotažui tai, deja, netaikoma. Teks skalbti rankomis. Gal tai kaip nors susiję su higiena? Bet jei svečią migdai svetainėje ant sofos, patiesęs ne paklodę, o net neapvilktą vilnonį pledą, kuris nuo "gimimo" nėra matęs skalbimo priemonės ir vandens, vadinasi, higiena tikrai groja ne pirmu smuiku. Neabejoju, paprastai namų šeimininkai gerbia savo svečius, taip pat ir jų poilsį. Bet ateiti vidurnaktį ten, kur miega sveteliai, vien tam, kad įsijugtum kompiuterį ir supliektum kokį nors kortų žaidimą... Kitų keistenybių net neminėsiu.   
Vis bandžiau tai pateisinti kultūriniais skirtumais, nors veiksmas vyko Europoje, krikščioniškoje ir gerai išsivysčiusioje šalyje. Riaugėti prie stalo ir pasakoti savo lytinio gyvenimo subtilybes kone pirmam sutiktam čia nelaikoma blogu tonu. Maištininkė iš prigimties pagaliau subrendo. Kam kovoti su vėjo malūnais ir dar gadinti santykius? Geriau susikrauti lagaminą ir patraukti namo, dar nepradėjus "kvepėti" nešviežia žuvimi... 



suaugusių žmonių žaidimai

Kai protas sako "sudie"

20:59

Vis dėlto, net jeigu lydotės iš meilės, nepraraskite sveiko proto likučių ir įjunkite logiką. Žinau, tai sunkiai įveikiama užduotis, bet pamėginti verta, nes kai didžioji meilė išgaruos kaip dūmas, bent bus negėda prieš save. 
Neseniai pradėjau skaityti Humfrey Hunter knygą "Vyrų failai". Ten autorius pasakoja, kaip užmezgė intymius santykius su vaikiną turinčia mergina, kuri pradžioje buvo tik jo bičiulė. Suprato, kad elgiasi neprotingai, bet, žinote, aistra ir panašiai... Kuo baigėsi? Kuomet jis pradėjo susitikinėti su kita mergina, nes jam norėjosi pastovių ir ilgalaikių ryšių, jo bičiulė-meilužė pradėjo reikšti pretenzijas. Moteris, kuri kasnakt miega su savo nuolatiniu partneriu, ėmė kelti pavydo scenas meilužiui. Vyruką ištiko šokas ir, žinoma, jis visiškai nutraukė su ja santykius. Taaaaaip, elgesys, švelniai tariant, nelabai protingas. Jei nebūčiau liudininkė panašių santykių ir elgsenos, galvočiau, kad Humfrey Hunter susapnavo, jog taip negali būti. Būna, ir dar kaip... Ištekėjusi, dviejų mažamečių vaikų mama užmezgė romaną su savo pavaldiniu, kuris taip pat vedęs. Tik jis savo žmonos padangėje nušvinta retai - kaip tas jaunas mėnulis. Ši pora taip gyvena jau daugelį metų. Žmona, turbūt, jau nuleido rankas, beskaičiuodama jo meilužes... Matyt, susigyveno su tokia situacija ir jau nebekelia "bangų". O štai ištekėjusiai šefei neramu. Skauda širdį, kai šis sėda į automobilį ir spaudžia link miesto, kuriame gyvena jo žmona. O tas meilužei teisinasi: "Tu tik nieko nepagalvok"... Na supraskite, jis nemiegos su žmona... Abu apsikeičia virtualiais bučiukais bei širdutėmis, palinki vienas kitam labos nakties ir, kaip spėju, eina gult į santuokinę lovą. 
Romantika...
Ten, kur karaliauja aistros, protui  vietos nebėra...  


pamąstymai

Ar smagu dirbti už "AČIŪ"?

13:09

Gyvename baisiame chaose. Nes, anot Dalai Lamos, daiktai yra mylimi, o žmonės naudojami. Esu ne kartą taip "panaudota". Vis per tą patiklumą ir širdies gerumą. Na kaip nepadėsi geram/-ai pažįstamam/-ai, senų laikų draugui/-ei ar neprisidėsi prie kokios nors kilnios idėjos, projekto? Gal mano pagalba padės kažkam atsitiesti, pradėti gražesnį ir turtingesnį gyvenimą? Aukoji savo laiką, pastangas, galų gale pinigus... Ir ką? Jei tai darote patiems brangiausiems ir artimiausiems, laiko patikrintiems žmonėms, viskas gerai. Net jei už tai gausite tik "AČIŪ". Nes žinote, kad, esant reikalui, prispyrus bėdai, jie irgi išties pagalbos ranką. 
Bet dabar pakalbėkime apie visus tuos likusius, nepriklausančius išrinktųjų ratui. Ypač, jei esate savarankiškai dirbantis ir duoną valgote iš intelektualinės veiklos. Neretai freelancer'iams skirtose svetainėse ar FB paskyrose, kuriose įmonės ar fiziniai asmenys ieško profesionalų, galinčių atlikti vieną ar kitą darbą, įdedami skelbimai, kad ieškomas žmogus neatlygintinam, bet labai kilniam darbui. Dažniausiai nevyriausybinės organizacijos, bet būna ir verslo įmonių pasiūlymų. Mat jie organizuoja kokį nors visuomenei naudingą renginį, projektą. Ir čia jūs galite parodyti savo kilnumą, idėjinį nusiteikimą paplušėti "vardan tos Lietuvos". Būna ir šiaip "puikių" pasiūlymų nemokamai padirbėti už galimybę "pasistažuoti", atskleisti ir pareklamuoti jūsų nerealų talentą, papildyti savo portfolio, išgirsti už širdies griebiantį "ačiū". Įsivaizduojat, kiek daug?! Už savo sugaištą laiką, sukauptas žinias, kurios greičiausiai kainavo ne vieną tūkstantėlį (studijuojant) ir dar už sunaudotas kelias dešimtis elektros kilovatvalandžių, jei darbą atlikote kompiuteriu. Jūs neabejotinai geras žmogus, bet turbūt suprantate, kad per tą laiką, kol vykdėte "kilnųjį darbelį", eurų neuždirbote. Jei niekas nepasikeitė nuo vakar vakaro, tai kiek žinau, už maistą, transportą, komunalines paslaugas, aprangą ir kitus man ir mano šeimai būtinus dalykus galima atsiskaityti tik valstybine valiuta. AČIŪ jie nepriima. Kaip ir pagiriamųjų raštų iš nemokamo darbo užsakovų. 
Suprantu, jūs galite man priekaištauti už kietaširdiškumą - juk viešosios įstaigos steigėjai gauto pelno paskirstyt ir sau į kišenes įsidėti negali. Turi investuoti į tas reikmes, dėl kurių ši įstaiga ir buvo sukurta. VšĮ rašo projektus, dalyvauja konkursuose, siurbia kokių nors ES fondų lėšas, galų gale ir valstybinę paramą gauna. Ir jei jau turi lėšų organizuoti kokį nors visuomenei naudingą renginį, neabejotinai galėtų jo sąmaton įtraukti eilutę, kurioje būtų numatytas atlyginimas samdomam freelancer'iui. VšĮ dirbantys žmonės gauna stabilų atlyginimą, yra draudžiami socialiniu ir sveikatos draudimu. Ko nepasakysi apie freelancer'ius. Dažniausiai pastoviomis ir reguliariomis pajamomis net nekvepia, ir mokesčius jie turi susimokėti patys. Iš to, ką uždirbo. O privalomojo sveikatos draudimo įmoką net iš to, ko gal šį mėnesį ir neuždirbo. 
Kilniai darbuokitės savo ir savo artimųjų labui. Padėkite kitiems, jei matote prasmę ir būtinybę. O neapmokamo darbo siūlytojus siųskite toli toli. Geriau tą laiką skirti pasivaikščiojimams ar smagiam žaidimui su savo atžala. 



pamąstymai

Apie išteklius

20:18

Visai neseniai Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas Valdis Dombrovskis pareiškė, kad pajamų nelygybė Lietuvoje yra viena iš aukščiausių Europos Sąjungoje. Per pastaruosius 4 metus pajamų nelygybę matuojantis GINI koeficientas išaugo nuo 32 iki rekordinių 37,9 punktų. Pagal šį rodiklį Europos Sąjungoje užimame "garbingą"  pirmą vietą. Europoje Lietuva pirmauja ir savižudybių skaičiumi, o pasauliniu mastu yra pirmajame penketuke. Pasaulio Banko duomenimis, Lietuva priklauso greičiausiai nykstančių valstybių trejetukui. Blogiau už mus tuo klausimu atrodo tik Puerto Rikas ir Latvija. Manoma, kad tokie apverktini rezultatai susiję su nenutrūkstama emigracija bei mažėjančiu gimstamumu. 
Na pasakykite man, kas mums nutiko? Kaip sugebėjome šitaip nusiristi ir nusigyventi? Po ekonomikos džiungles nesibrausiu ir nemėginsiu išnarplioti to, ko štai jau 27 metus niekaip nesugeba išspręsti mūsų gudragalviai ekonomistai. Kone didžioji dalis jų garsiai rėkia, kad mūsų darbo našumas menkas, esame siaubingai nekvalifikuota darbo jėga. Žodžiu, Lietuvoje skurdūs žmogiškieji ištekliai. Kaip jums šios sąvokos? Ar išgirdęs jas dar jaučiatės žmogumi? Mes jau tapome ištekliais... Štai gamtiniai ištekliai, anot vikipedijos, yra natūralūs žmogaus aplinkos komponentai, kuriuos jis naudoja savo poreikių patenkinimui. Gamtiniai ištekliai gali būti atsinaujinantys ir neatsinaujinantys. O kieno poreikių patenkinimui naudojami žmogiškieji ištekliai? Visai logiškas klausimas, kylantis pažvelgus į esamą turtinę nelygybę mūsų šalyje. Todėl žmogiškieji ištekliai vangiai "atsinaujina" ir demografinė situacija kasmet prastyn... Be to, vertingi "ištekliai" vis "eksportuojasi" į tas šalis, kur jie dar laikomi ir žmonėmis...  Vikipedijoje taip pat rašoma, kad "gamtiniai ištekliai dažnai lemia šalies vietą pasaulio ekonomikoje. Kai nesirūpinama alternatyvomis bei išteklių apsauga ir racionaliu naudojimu, ištekliai gali išsekti, o tai gali būti skurdo, neramumų ir karinių konfliktų priežastis". Blyn, nors imk ir "copy-paste" padaryk, rašydamas apie žmogiškuosius išteklius. 
Tikrai baisu, kad didžiajai daliai Lietuvos žmonių mokamas mažas atlyginimas, už kurį neįmanoma pragyventi. Bet žymiai baisiau, kai ponai iš tribūnų ar televizijos ekranų drįsta atviru tekstu pareikšti, kad tam tikra dalis dirbančių žmonių net nenusipelno gauti tiek, kad galėtų patenkinti savo egzistencinius poreikius... 
O juk 1991 m. kovo 12 d. Lietuva iškilmingai įsipareigojo laikytis Suvienytųjų Nacijų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos. 
Štai keletas pamatinių žmogaus teisių:
23 straipsnis
3. Kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę gauti teisingą ir tinkamą atlyginimą, užtikrinantį jam ir jo šeimai žmogaus orumo vertą gyvenimą, jei reikia, papildomą kitomis socialinės apsaugos priemonėmis.
25 straipsnis
1. Kiekvienas turi teisę į savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį, įskaitant maistą, drabužius, būstą ir sveikatos priežiūrą bei būtinas socialines paslaugas, ir teisę į apsaugą nedarbo, ligos, negalios, našlystės, senatvės atveju arba kitomis nuo jo nepriklausančiomis aplinkybėmis, jam netekus pragyvenimo šaltinio.

Žinote, Lietuvoje yra žmonių, kurie pasiruošę bylinėtis su valstybe vien dėl to, kad įkalinimo įstaigos parduotuvėje negali nusipirkti cinamono ir medaus... Mat taip pažeidžiamos jų pamatinės žmogaus teisės... 





trumpos istorijos

Kai plūgo rankena vis tiek kyšo iš kišenės

16:42

Perskaičius Rūtos Vainienės eLaima.lt portale paskelbtą straipsnį "Apie finansinę aroganciją", išplaukė daug prisiminimų. 
Vieną vasarą atostogavome Nidoje. Savaitei ten išsinuomavome nedidelį, bet jaukų butą. Ryte sulaukiau bičiulės skambučio. Ji su šeima ir draugais taip pat atvyko į Nidą. Maloniai pakvietė per pietus susitikti "Ešerinėje". Atėję ten, užtikome juos jau skanaujančius užsisakytą maistą. Mano vyras ir vyresnėlis sūnus užsisakė lašišos kepsnius, jaunėliui užsakėme jam pagal amžių tinkančio maisto, o aš - tik gaivinančio gėrimo. Na koks valgymas, kai turi pamaitinti, o paskui kaip patrakusi lakstyti paskui nenustygstantį dar dviejų metų nesulaukusį pyplį? Tą dieną jis ir taip jau sugebėjo su visais drabužiais pūkštelėti nuo krantinės. Draugės vyras su kreiva šypsenėle išklausė mūsų užsakymą ir pašaipiai pareiškė: 
- Tai ko nieko nevalgai? Taupai? Per atostogas reikėtų sau šį bei tą leisti.  
Prie stalo visi akimirkai nuščiuvo. 
- Žinai, jei jau užteko pinigų atvykti į Nidą ir čia išsinuomoti butą, tai gal ir mano pietums užteks. Tuomet, kai norėsiu valgyti. 
O paskui dar ilgai ant savęs pykau, kad nusileidau iki jo lygio ir tarsi teisinausi. Panašius tipus ir jų replikas reikia tiesiog ignoruoti. Tokiam ir 5 aukštieji išsilavinimai neįdės nei proto, nei kultūros, nei takto. 
Kitas vaizdelis iš nuvorišų gyvenimo. 
Jau daug metų nematyta kolegė vieną pavakarę pasiūlė susitikti Vilniaus senamiestyje. Planavome abi išsirinkti kokią nors jaukią kavinę ir maloniai joje pasišnekučiuoti. Sutartu laiku buvau sutartoje vietoje. Bičiulė vėlavo. Atskubėjo suplukusi. 
- Atleisk, už vėlavimą. Daug ratų apsukau, kol radau, kur galima nemokamai prisiparkuoti (tuo metu už parkavimą tekdavo mokėti apie 2 litus už valandą).
- Nieko tokio. Aš savo senučiuką palikau mokamoje parkavimo aikštelėje. Taip greičiau.  
Bičiulė pasiūlė eiti į vieną prancūzišką restoranėlį. Jame ji jau lankėsi su sutuoktiniu. Garantavo, kad jame rasime ir jaukų kampą, ir gerą maistą. 
Bičiulė užsisakė kažkokį antrąjį patiekalą, o aš lengvą užkandį, nes, skirtingai nei ji, nebuvau alkana. 
Kai padavėjas nuėjo atnešti užsakytų valgių, ji paklausė:
- O gal tau čia per brangu? 
- Na kaip nors, - nusijuokiau aš ir tuo šią temą užbaigiau.
Pasibaigus mūsų pasimatymui pasisiūliau Vilniaus viešnią palydėti iki jos automobilio ir ten su ja atsisveikinti. Pėdinti teko ilgai, kol galų gale tuo metu dar neapmokestintame Vilniaus senamiesčio kampe radom jos naujutėlį nepigų automobilį. Mintyse pasidžiaugiau, kad bent jau 2 litų rinkliava už parkavimą man nėra per brangi... 
Gaila, bet bendravimo kultūros ir taktiškumo už pinigus nusipirkti negali.  




trumpos istorijos

Ir kam gi vaikščioti pas būrėjus?

17:39

Šią savaitę užsukau į vaistinę. Mama paprašė nupirkti jai būtinus kompensuojamuosius vaistus, kuriuos vartoja jau metų metus. Vaistininkei padaviau kompensuojamųjų vaistų pasą, ši surado reikiamą medikamentą ir ėmė forminti pardavimą. Na žinot, ta procedūra, kai farmacininkas ligonių kasos sistemoje turi įvesti duomenis apie parduodamo vaisto kiekį, datą, iki kada to vaisto turi pakakti, nuskenuoti gydytojo priklijuotą brūkšninį kodą. Staiga vaistininkė išpučia akis ir prataria: 
- Ligonių kasos neleidžia parduoti. Rodo, kad šis vaistas išduotas prieš mėnesį ir jo dar turi pakakti iki... 2080 metų kovo pradžios. 
- Visai neprastai! Grįžusi namo pradžiuginsiu savo 74 metų mamą, kad ligonių kasos jai prognozuoja itin ilgą gyvenimą - dar mažiausiai 63 metus. Sulaukusi 137-ių galės užsukti ir nusipirkti dar vieną šių stebuklingų vaistų dėžutę.
Žinoma, vaistininkė skambino konsultuotis į teritorines ligonių kasas ir išsiaiškino, kad įsivėlusi "mažutė" klaida, tad vaistus ji gali man išduoti. 
Tą kartą iš vaistinės išėjau plačiai šysodamasi, vis galvodama, ką pasakysiu mamai. 





neišsiųsti laiškai

Pasinaudojai? Išmesk!

01:25

Nuostabu, kokia trumpa ir selektyvi žmonių atmintis! Kaip greitai pamirštami lengvai dalinti pažadai "būti ištikimu draugu", "palaikyti sunkiomis akimirkomis", "būti pasiekiamam bent jau sms", "sakyti tik tiesą", "nieko nenutylėti". Kažkada parašyti žodžiai "tu man rūpi" dabar skamba kaip pasityčiojimas... Kaip ir planai, pavyzdžiui, kartu sportuoti, lankyti piešimo užsiėmimus... Nekyla noras net paklaust, kaip gyveni. Dabar man lengviau tikėti Kalėdų senelio, žalių žmogeliukų ir gnomų egzistavimu, nei kokiu nors homo sapiens, o ypač vyriškos lyties. Tai ir nevargstu. Mėginu harmoningai įsilieti į vartotojišką visuomenę, kurioje daiktai yra mylimi, o žmonės - naudojami. 


neišsiųsti laiškai

Jis grįžta

00:31

Gimtadienio proga buvau pasveikinta nuostabiomis eilėmis. Norėčiau tuo gėriu pasidalinti su jumis:

Gavau aš šiandien laišką nuo… pavasario.
Tas šelmis taip ilgai man neparašė.
Nuo pernai metų dingo kaip į vandenį –
Nei laiško, nei žinutės, nei paskambino,
Nors… tiesą sakant, jis ir nežadėjo.
Pati aš jį aklai įsižiūrėjau…
Juk šitaip mergino mane ir rodė dėmesį,
Ne dieną ir ne dvi – visus tris mėnesius…
Kiekvieną rytą, langą vos praverdavau,
Jis vėjo pirštais plaukus man kedendavo
Ir pasivaikščiot vesdavos į gojų,
O ten… žibuoklių lūpom išbučiuodavo.
Kaskart saldžia klevų sula nugirdęs,
Mano akis ir skambų juoką girdavo…
Kai naktimis skaičiavome žvaigždynus,
Jis dovanojo kvepalus alyvinius…
O jau gėlių gėlių – žydėjo visas sodas,
Net takas buvo obelų žiedais nuklotas…
Kartu dar pienių žiedus vynui rinkom,
O štai paskui kažkur staiga jis dingo…
Bet šiandien aš iš džiaugsmo nestygstu,
Jis man parašė – aš grįžtu!




trumpos istorijos

Masažas su laiminga pabaiga

22:24

Sako, kad žmogui tiesiog būtini kitų žmonių prisilietimai. Tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai. Ir aš ne išimtis. Man patinka, kai sūnelis pirštukais švelniai kedena plaukus, tik šmikis pritingi ir jau po kokios minutės papusto padus. Dievinu atpalaiduojantį masažą jaukioje aplinkoje. Tik gaila, kad per retai nusiperku šį malonumą. Paskutinį kartą tuo mėgavausi Druskininkuose, viename SPA. Lepinausi pirtyje, o paskui pas masažistę ant stalo... Visai neseniai apie tai kalbėjausi su vienu pažįstamu. Prisipažino, kad taip pat mėgsta atpalaiduojantį masažą. Bet kokį masažą patyrė vienąsyk! Suklusau. Ir kuo gi jis toks ypatingas? Pasirodo, tas masažas buvo su "laiminga pabaiga"! Na žinot, prostitucija pas mus nelegali, tai man išsyk kilo mintis, kad vyrukas susirado perkamą mergelę. Bet jis mane patikino, kad tokios paslaugos legalios, nes jokio suartėjimo nėra. Tiesiog daili mergužėlė masažavo jam krūtinę, nugarą, rankas, o tada pražergė jo kojas ir ėmėsi intymios vietelės. Paskui paprašė atsiversti ant nugaros ir ranka padarė "laimingą pabaigą", nes iki jos, kaip supratau, nedaug tetrūko. Klientas išėjo labai patenkintas, išmasažuotas nuo galvos iki kojų pirštų galiukų. Sakė, kad tokia paslauga jam kainavo 50 eurų. Klausiausi netekusi žado... Dabar labai atidžiai rinksiuosi masažo paslaugas teikiančias įmones. Man, matot, pakanka ir to paprasta masažo... Be laimingos pabaigos.