Dievinu komentarus ir laiškus.
Todėl rašykite. Nekantriai laukiu.
trumpos istorijos

Bičas su sąžine

21:18

Visą savaitę kasdien važinėjau į laikinąją sostinę skaityti paskaitų. Teko pavežti ir keletą pakeleivių. Vieną rytą į mano automobilį įsėdo porelė. Su manimi pasisveikino tik panelė ir iš karto perspėjo, kad jos bičiulis nekalba lietuviškai, bet jeigu aš moku angliškai, pasikalbėt pavyks. Aš paklausiau, iš kur jis. Paaiškėjo, kad vyrukas - vokietis. Tad išsyk perėjau prie jo gimtosios kalbos. Mergina nusižiovavo ir atsiprašė - buvo gerai neišsimiegojusi, tad ir bendrauti iš ankstaus ryto nelabai norėjosi. O mudu su vokietuku aptarėme Lietuvos grožį, visuomeninio transporto ypatumus Lietuvoje bei Vokietijoje. Staiga prabilo pusiau snūduriavusi mergička:
- Aš jam parodžiau visas Vilniaus įžymybes. Žinoma, turiu omenyje ne bažnyčias. Mes vaikščiojome po ka-bo-kus! Bet vakar vakaras apskritai buvo nepamirštamas. Jūs žinote tas sūpynes po tiltu, vedančiu į Užupį? 
- Taip, žinau. 
- Tai va, aš jam pasiūliau pasisupti. Viskas gal ir būtų gerai, bet aš nusiverčiau į upę! Paskui teko eiti šildytis į barą. Barmenas pasitaikė ypač supratingas - bičas su sąžine. Nors jis turėjo barą uždaryti 23 val., dėl mūsų jis uždarė visa valanda vėliau. O jam juk šefas už tokius viršvalandžius garantuotai nemoka. Be to, kad nesušalčiau, jis man davė ir pledą. Leido parsivežt namo. 
- Tikrai puikus žmogus. Pledas turbūt priklauso barui? 
- Tai turbūt.
- Na tai išskalbsite ir galėsite grąžinti. 
- Dar ko! Net neketinu. Su juo asocijuojasi labai jėgiški prisiminimai. 
- Bet juk pledas priklauso ne jam, o barui, t.y. jo savininkui. Jeigu suskaičiuos inventorių ir vieno trūks, tam barmenui gali tekti padengti nuostolius iš savos kišenės. Tai Jūs bent nuvažiuokite ir sumokėkite už jį. 
- Nė velnio nemokėsiu! Ir negrąžinsiu pledo! 
Noras tęsti pokalbį išblėso. Vis galvojau apie tą bičą su sąžine bei panelę, kuriai labai patogu gyventi ir be jos... 



neišsiųsti laiškai

Prabėgusiems metams

00:19

Ar gali patikėti, kad viskas baigta? 
Dienos tarsi smėlis išbyrėjo tarp pirštų, kad ir kaip jį gniaužei delne. Nuostabūs dalykai visuomet baigiasi greit... Vasara virto žiema, sniegas - lietum, o dulksna - ašaromis ant skruostų... 
Turbūt ir vėl bus pakilimų bei nuosmukių, slopinamų troškimų ir pareigos šauksmo... Sveiko proto ir beprotybės... Gal bus dar viena, renkanti šukes iš kraujuojančios savo širdies, nes vėl neatsispirsi giliam žvilgsniui, vylingam šypsniui ir švelniam odos aksomui... 
Ar dar nepavargai? 

P.S. (Iš jo žinutės): Labutis! Kokios mintys sklando pas Tave? Peržiūrėjau filmą "Mano karalius". Daug panašumų į Tave!                                                                                                        









trumpos istorijos

Geriausia strategija

22:46

Visuomet stengdavausi būti draugiška ir maloni su manimi reikalų turintiems žmonėms. Mano supratimu, tai visiškai natūralu. Kolegų, priešingai nei draugų, nepasirinksi. Su jais tenka praleisti nemažai laiko, todėl šilta šypsena, juokelis ar lengvas pokalbis prie kavos puodelio praskaidrina nuotaiką ir gerina darbinę atmosferą. Niekad nemaniau, kad toks elgesys gali būti interpretuojamas kaip flirtas ar noras užmegzti artimesnius santykius. Ir neduok Dieve, jei sutiksi išgerti kartu kavos po darbo! Paskui jau gali nevargti, brėždama ribas ir sakydama, kad esate tik kolegos ir geri bičiuliai. Laukto įspūdžio nepadarys nei prisipažinimas, kad esi įsipareigojusi, nei vestuvinis žiedas ant piršto. Matyt ne tik Lietuvos vyrai mano, kad moterų "ne"  iš tiesų reiškia "taip". 
Grįžau į tėvynę su palaiminga mintimi, kad atstumas ir laikas savo padarys - galų gale ateis ramybė. Na ir naivumas! Jei nebūčiau išjunginėjusi telefono pranešimų garso, žinutės būtų pypsėjusios nuo ryto iki paryčių. Nuo kasdieninio "labas rytas, kaip miegojai?", "ką veiki?", "labos nakties" iki selfių su pižama, pusrytinių sumuštinių ir kieme išdžiaustytų skalbinių foto (suprask, esu darbštus kaip bitė; matai, tvarkausi). O tarpuose tarp to - gėlyčių nuotraukos bei "demotyvacijos" lygio "išminties"  perliukai... O kur dar staiga pasipylę saldūs kreipiniai "brangioji", mano meile"... 
Mano pasirinkta strategija - santūrūs  ir reti atsakymai - patyrė visišką fiasko. Niekad nebuvau įvaldžiusi chamizmo meno. Vis diplomatiškai, vis švelniai, kad tik neužgavus kito sielos ir jausmų... 
Kai buvęs bendradarbis man ėmė priekaištauti, kad tučtuojau neatrašau į jo žinutę, jog esu prastai išauklėta, aš dar kentėjau. Kelis kartus mėginau mandagiai paaiškinti, kad mano laikas skiriamas darbui ir patiems brangiausiems man žmonėms. Nepadėjo. Ex kolegos tonas darėsi vis agresyvesnis, pretenzijų kalnas augo. Bet per paskutinį mano apsilankymą Dortmunde viskas išsisprendė. Tada ir gimė įrašas "Kai nelaiko nervai"
Geriausia strategija - išsyk sakyti "eik po velnių!" 


trumpos istorijos

Kai nelaiko nervai

00:50

- Tu juk mane informuosi, kada ketini užsukti į svečius? - atskriejo nekantri žinutė. 
- Žinoma! Juk tai savaime suprantama. Kas gi važiuoja neįspėjęs? Mes juk jau anksčiau apie tai kalbėjome, - greitai atrašiau. 
Koks gali būt susirašinėjimas, kai gelia visą kūną? Tik griūt į lovą ir miegot. Bet telefonas vėl subimbsi. Dar viena žinutė.
- Klausyk, tu man jau stovi skersai gerklės! Tu supranti?! Amžinai viskuo nepatenkinta. Atšok nuo manęs! Laimingo skrydžio į tėvynę!
Dabar jau suprantu, kad yra žmonių, kuriems dar blogiau nei man, tą dieną, kepinant 36 laipsnių karščiui, nuėjusiai 12 kilometrų. Mano kūnas pailsės ir atsigaus. Bet kai prastai su galva, o nervai taip šlubuoja... Tam žmogui miegas greičiausiai nepadės.
- Ačiū. Tu labai malonus. Gal tuo ir baigiam.
Praeina dvi dienos, kupinos palaimingos ramybės. Užblokavau ir ištryniau jo telefono numerį. Bet aš ne "maxima", todėl ne apie viską pagalvojau. 
Vakar naktį atskriejo žinutė per Instagramą.
"Atleisk, aš idiotas".
Aš nesiginčijau. Ir dabar jau tikrai nepalikau galimybių su manimi susisiekti.



suaugusių žmonių žaidimai

Medžiotojai

22:02

Gyvūnų mylėtojus ir jų teisių gynėjus skubu nuraminti – čia ne apie tuos, kurie, vedini malonumo žudyti, su šautuvais miškuose pyškina vargšus gyvūnus. Šių medžiotojų aistra – moterys, o teisingiau – pats jų „medžiojimo“ procesas... Sučiuptas grobis jau nebedomina, todėl pasistengia juo greit atsikratyti. Pakanka ir trofėjaus – nuotraukos, nevilties ašaromis aplaistyto meilės laiško ar kokio dailaus apatinuko... Juk gera prisiminti, koks buvai šaunus ir kaip virtuoziškai susukai mergaitei galvą... O paskui, su nauju azartu ir aistra, vėl į medžioklę...
      Vieną tokį medžiotoją turėjau garbės pažinti ir aš. 
     Tuomet skyriausi su savo vyru ir keičiau darbą. Įsidarbinau administratore nedidelėje įmonėje. Jai vadovavo ketvirtą dešimtį perkopęs vidutinio ūgio, pliktelėjęs pilvūzas – visuomet išsišiepęs, žodžio kišenėje neieškantis juokdarys. Be to labai verslus – stebėdama jo darbo metodus vis pagalvodavau, kad Ostapas Benderis turbūt ne I. Ilfo ir J. Petrovo fantazijos vaisius. Matyt toks tikrai kažkada gyveno, o mano šefas – jo vaikaitis.  Žodžiu, ypatingas žmogus.  
      Taigi pamatęs, kad jo administratorė dažnai būna nusiminusi, šefas nusprendė manęs "imtis" iš esmės. Sužinojęs, kur gyvenu, pasisiūlė rytais prasukti pro mano namus ir prigriebti mane į darbą. Buvo nepatogu, bet negi atsisakysi, kai šefas siūlo taip primygtinai? Sutartu laiku pasigirdo skambutis į duris. Už jų stovėjo išsišiepęs šefas su didžiule puokšte raudonių rožių. 
        - Čia tau, - pasakė jis. Ir iš kart pasidomėjo: - O tu vazų turi pakankamai?  
        - Lyg ir ne vieną... - visai sutrikusi atsakiau aš. - O kam jų reikia?  
        - Na žiūrėk, nes jei turi mažai, tai gėles pirksiu kartu su vazomis, - švytinčiu veidu pareiškė jis. 
        "Pokštininkas", – pagalvojau aš. – „Cirkus krečia nuo ankstyvo ryto“.
       Kad tai ne juokeliai, supratau kitą rytą... Jis ir vėl stovėjo su puokšte gėlių... Ir taip kiekvieną darbo dieną...  
      Pastebėjęs, kad dažnai neinu pietauti, vieną dieną pareiškė, kad turime aptarti verslo reikalus prie pietų stalo. Nusivežė į restoraną. Liepė rinktis. Valgyt nenorėjau - skyrybų metu išgyventas stresas visai atėmė apetitą. Be to nesupratau, kokio velnio jis biuro administratorę turi vežioti pietaut į restoraną? Darbinius reikalus galima aptarti ir biure. Mano prieštaravimų šefas neklausė – patiekalus užsakė savo nuožiūra. O aš sau prisiekiau, kad tai bus pirmas ir paskutinis kartas, kai aš su juo važiuoju pietauti. Nepakankamai įvertinau jo atkaklumą. Man atsisakius su juo važiuoti kur nors pavalgyti, pietūs būdavo atvežami į biurą.  
        Kad rėžia sparną aplink mane, supratau ne iš karto. Jis buvo malonus su visomis moterimis. Maniau, kad tas man rodomas dėmesys tėra gero žmogaus noras padėti sunkų gyvenimo laikotarpį išgyvenančiai bendradarbei... Juk ne kasdien, žmogau, skiriesi... 
Toliau buvo dar smagiau... Iš pradžių man viskas atrodė kaip žaidimas. Bučiuotis ir glėbesčiuotis nelindo, į svečius nesiprašė, žodžiu, elgėsi pagarbiai. Na ir kas čia blogo, jei laisvas, seniai išsiskyręs šefas rodo dėmesį ir mėgina prablaškyti liūdinčią moterį? Kas jau kas, o jis tai tikrai mokėjo linksminti... 
  Visą dieną buvau be nuotaikos, vos laikiausi, kad nepravirkčiau. Bet juk negali sau leisti raudoti darbo vietoje... Vis pagaudavau įdėmų šefo žvilgsnį. Prieš darbo pabaigą jis pakvietė mane į kabinetą ir paklausė: 
  - Ką ketini veikti po darbo? 
  - Ruošiuosi pasiimti savo sūnų iš tėvų ir važiuoti namo.
  - Klausyk, ar negalėtų jis ten pabūti dar kokią valandėlę? Matau, kad šiandien tau tikrai ne kas. Juk negalima šitaip graužtis - dar susirgsi. Jau ir taip į žmogų nepanaši – perbalusi, sulysusi. Siūlau šiek tiek pasivaikščioti po Panemunę - gal kiek atsipalaiduosi gamtoje. O paskui tave nuvešiu pas sūnelį. 
  - Na, nežinau... Turiu paskambinti tėvams ir jų paklausti. Sakote, tik valandą? Aš tuoj... – ir išsigriebusi iš rankinės telefoną paskambinau mamai. 
  Ji neprieštaravo, tik pasitikslino, kada planuoju grįžti – kad mažajam galėtų pasakyti, kada mamytė atvažiuos jo pasiimti.
  Sėdome į šefo automobilį ir patraukėme Panemune... Kauniečiai tikriausiai žino, kad vaizdai ir pilys ten nuostabūs... 
  Salone grojo gera muzika, o šefas vis spaudė akceleratoriaus pedalą ir laidė juokelius... Sparčiai tolome nuo Kauno, praėjo ta žadėta valanda... Išnirome į autostradą... Netrukus pasirodė ir ženklas, bylojantis, jog čia - Kryžkalnis. 
  - Kur gi mes važiuojame? Aš juk po valandos žadėjau grįžti! Mama ir vaikas jaudinsis, nerimaus, kur aš dingau... 
  - Tai paskambink jiems ir pasakyk, kad dar šiek tiek užtruksi. Pažvelk, kokia nuostabi diena... Tu nesinervink, mes tik pasivaikščiosim, pavakarieniausim ir aš tave parvešiu...
  Pasivaikščiojom... prie jūros, Palangoje. Ir pavalgėme ten. Paskambino sunerimusi mama ir paklausė, kodėl taip ilgai iš Panemunės negrįžtu. Turėjau aiškinti, kad "netyčia" atsidūrėme kitoje vietoje, kurios pavadinimas taip pat prasideda P raide... Buvau parvežta pas sūnų, kaip ir žadėta, tik kokiomis 5 valandomis vėliau... 
  Mano šefas turėjo dar vieną silpnybę... Periodiškai darbines ir kito pobūdžio problemas skandindavo stiklelyje. Bet net ir tomis dienomis būdavo labai veiklus. Tuomet turėdavau perimti jo automobilio raktelius ir jį vežioti į visokius susitikimus. Net ir būdamas blaivus elgdavosi gana ekstravagantiškai, tačiau įkaušęs jis apskritai krėsdavo sunkiai suvokiamus dalykus. Kartą einant pro Kauno Soborą, užsitempė mane ant viršutinės pakopos ir vos ne prie pat įėjimo klestelėjo prieš mane ant kelių – nusprendė paprašyti mano rankos. Galvojau, kad iš gėdos prasmegsiu skradžiai žemę. Mėginau atvest į protą, netgi padėti atsikelti, bet kur tu pakelsi tikrą lietuvį, kurio svoris prasideda nuo 100 kilogramų... 
  Jau tada supratau, kad su juo gali būti visaip, bet tik ne nuobodu...
 Kartą liepė sustoti prie didelio prekybos centro ir paprašė luktelėti kelias minutes. Netrukus pasirodė, atsisėdo ir plačiai šypsodamasis ištiesė man savo stambų delną. Ant jo gulėjo juoda dėžutė. Į tokias paprastai dedami juvelyriniai dirbiniai. Neėmiau, tik akis išpūtusi žvelgiau į jį. Tuomet jis pats atidarė dėžutę ir padėjo prieš mane virš prietaisų skydelio. Joje puikavosi stambus balto aukso vėrinys su deimančiuku.
  - Tau nepatinka?
  - Kodėl nepatinka? Patinka. Labai gražu. Bet tokios brangios dovanos aš iš jūsų priimti negaliu. Juk pats suprantate.
  - Na, tu, man regis, mane jau pakankamai pažįsti ir žinai, kad aš galiu padaryti viską. Štai matai tą kanalizacijos šulinio dangtį? Jei nepaimsi, tas vėrinys keliaus tenai. Šis vėrinys skirtas tik tau ir jokiai kitai moteriai jis neatiteks. Tai rinkis...
  Net neabejojau, kad jis taip ir padarys. Drebančiomis rankomis paėmiau dėžutę, išėmiau vėrinį ir užsisegiau ant kaklo. Jo veide nušvito šypsena...
 Štai taip linksmai ir gyvenom - pasipylė brangios dovanos, šimtai aistringų žinučių, naktinių skambučių - ir vis apie tą patį - karštai liepsnojančią meilę... 
  Bet happy end‘as būna tik pasakose ir amerikietiškuose filmuose. Nepraėjus nė mėnesiui sulaukiau ir kitokio skambučio. Telefono numeris buvo nepažįstamas, o atsiliepus, vietoj mandagaus pasisveikinimo išgirdau nenutrūkstamą srautą kaltinimų ir įžeidinėjimų. Spigiu balsu kažkokia moteriškė man aiškino, kad aš, tokia ir anokia piemenė (tuomet man buvo 30), griaunu jos ir mano šefo ilgametę draugystę ir abipusę (?!) meilę. Kad galėčiau pasiieškoti jaunesnių ir, apskritai, tokias barakudas, kaip aš, ji kaip nuluptas pažįsta... Užtat aš jos nepažinojau ir noro susipažinti neturėjau, todėl padėjau ragelį. Taip, pamąstyti buvo apie ką...
   Kitą dieną darbe šefo paklausiau, ką visa tai reiškia. Tas, nutaisęs nekaltą veido išraišką, puolė aiškinti, kad tai jo buvusi draugė, bet dabar jis su ja jokių ryšių nepalaiko. Garbės žodis! 
Štai tada ir prisiminiau, kad kone kasdien jam kažkas skambindavo, o jis vis aiškindavo, kad turi begales reikalų, bus užsiėmęs iki vėlaus vakaro, ir skubiai užbaigdavo pokalbį. Dėlionės detalės mano galvelėje greitai susidėliojo į vietas. Vaizdelis buvo aiškus. Jei jau tikėti juo, tuomet reikėtų tikėti ir Kalėdų senelio egzistavimu... Ačiū Dievui, nebuvau pametusi galvos, o tas skambutis apskritai "išblaivė". Nebuvo reikalo mesti darbą. Kadangi iš meilės nealpau, todėl ir nepykau. Tiesiog paskyriau pasimatymą kavinėje ir pasakiau, ką apie tai galvoju. 
  - Aš suprantu, mielasis, kad esi medžiotojas. Tave "veža" pats moters užkariavimo procesas. Gėriesi savimi, matydamas, kaip moteris po truputį ima lydytis ir tirpti... Kai ima kone alsuoti tavimi... Paskui jau darosi nebeįdomu, prasideda problemos: ji ima kažko reikalauti, sapalioti apie šeimą... Tuomet tu tyliai ramiai dingsti. Ir vėl išsiruoši į kitą medžioklę. 
   Įdėmiai ir nepertraukdamas manęs išklausęs, jis nusišypsojo ir tarė:
  - Pirmą kartą sutikau moterį, kuri taip puikiai mane perprato.  
  Štai nuo tada mes tapome draugeliais. "Makaronų ant ausų" daugiau nebekabino. 
  Vieną kartą abu verslo reikalais išsiruošėme į pajūrio miestą. Turėjome užsukti pas advokatą, kuris ten atstovavo įmonės interesus. Advokato kontoroje mus pasitiko žavi ilgakojė ilgaplaukė administratorė. Ne daugiau kaip dvidešimt dvejų. Advokatas jos paprašė išvirti kavos. Mano šefas mirktelėjo man ir pareiškė advokatui:
  - Žinai, Artūrai, o tavo administratorė labai graži... Lažinamės, kad per savaitę ji bus mano? 
  - Na, tuomet aš imsiuosi Linos... – taip pat šypsodamasis ir matuodamas mane akimis pareiškė advokatas.
   - Cha, cha! Lina gyvena Kaune ir šiandien grįžta namo... O aš lieku čia... Savaitei... – nusijuokė mano šefas. – Tau, Artūrai, bus labai sunku...
   - Na, tu labai nesijaudink. Mes su Lina susitarsim, ar ne? – mirktelėjo man advokatas.
  - Na, jūs, vaikinai, ir duodate... Gal iš pradžių merginų atsiklauskite?
  Vyrukai pakeitė pokalbio temą ir aptarė verslo reikalus. 
  Tą patį vakarą grįžau į Kauną, palikusi šefą nuomojamame bute.
 Lažybas laimėjo mano šefas. Pakako vos kelių puokščių gėlių, bilietų į Laimos Vaikulės koncertą ir romantiškų pasivaikščiojimų pajūriu. Jau po trijų dienų gavau iš šefo persiųstą vargšės advokato administratorės žinutę, kad ji be jo jau negali...
   Sėkmingos medžioklės, vyrai!


pusiau rimtai

Dygliuotos mintys

11:09

Gyvenime yra daug nepakartojamų dalykų, ir ne todėl, kad jų neįmanoma pakartoti, o todėl, kad nesinori.

Stebint kai kuriuos vyrus man susidaro įspūdis, kad galva jiems reikalinga tik tam, jog galėtų pasidaryti stilingą šukuoseną. O juk šis trūkumėlis nuo amžių būdavo priskiriamas tik moterims. Štai kur nuvedė lygios teisės...

Mano paauglys sūnus labai pyksta ir nervinasi, kai per TV išgirsta lietuviško serialo "Visi vyrai kiaulės" anonsą. Aš tyliu, nors kartais labai knieti pridurti: "o kai kurie iš jų dar ir idiotai". 



suaugusių žmonių žaidimai

Kartu su žodžiais nukrenta ir kaukė

23:49

Su kuo nors susitikusi aš vis dar pliurpiu, juokiuosi ir juokauju. Bet dar dažniau - stebiu ir klausau. Gailiuosi tik vieno - kad anksčiau neužrašinėjau man papasakotų istorijų ir minčių. Patikėkite, kartais nuo jų tiesiog raitojasi ausys, o skruostai dega. Nuo svetimos gėdos. Tokį jausmą man sukelia ne svetimos išpažintys apie laimingą/nelaimingą meilę ir ne intymaus gyvenimo detalės. Šiurpą bei pasibjaurėjimą kelia pasakojimai apie tai, kaip jis/ji kažką apmovė, išnaudojo, pasityčiojo... Ypač, kai pasakojama su savotišku pasididžiavimu. 
Seniau neieškodavau slaptos prasmės, nemėgindavau analizuoti, ką reiškia išsakyta mintis ar pasakojimas, nors kai kurie iš jų vis dėlto sukeldavo kažkokį nepaaiškinamą nerimą, net, sakyčiau, slogutį. Matot, kol nepatiri viso to savo kailiu, negali įsivaizduoti, kaip tai nesaldu. O juk tie pasakojimai, lengvabūdiški prisipažinimai rodo, kad tas žmogus kada nors taip pat pasielgs ir su tavim.  
Štai jums pora pavyzdžių. 
Vienas vyrukas turi nemažą būrį pažįstamų žmonių, kurie visuomenėje užima šiokią tokią padėtį ir turi įtakingų ryšių. Už akių jis mėgsta iš jų tyčiotis, juos dergti. Bet šiam narcizui tai netrukdo tuos žmones lankyti, kartu gerti kavą, maloniai šypsotis, sakyti komplimentus ir vaizduoti jų amžiną draugą. Nes jie dar gali būti naudingi. Maža ką, gal padės įlįsti į šiltą, gerai apmokamą vietelę, paskolins pinigų, suves su reikalingais žmonėmis, pasiūlys pelningą projektą. Būtų drąsu manyti, kad tokiam būna kokių nors išimčių, ant kurių jis nepila pamazgų ir neišnaudoja. 
Kitas pažįstamas man pasakojo apie savo trumpą kurortinį romaną. Ten jis susipažino su vieniša moterimi, saldžiai pasuokė, apibėrė komplimentais, o neilgai trukus atsidūrė josios lovoje. Kitą dieną sutarė, kad vienas kitą pavaišins vakariene restorane. Ji nusivedė jį į prabangų restoraną ir apmokėjo bendrą sąskaitą. Kitą vakarą vakarienės pakvietė jis. Ir nusivedė į restoraną. Jei greito maisto užeigą galima vadinti restoranu. Jis gardžiai juokėsi pasakodamas, kiek sutaupė, ir kad iš esmės jai duotą pažadą tesėjo - juk iškaboje buvo užrašyta "McDonald's" restoranas! O man norėjosi jam trenkti per marmūzę ir nueiti. Buvo gaila tos kvailutės ir visų kitų, kurioms dar lemta su tokiu susidurti. 
Plepėti smagu, bet daug naudingiau klausytis ir laiku padaryti išvadas.  


suaugusių žmonių žaidimai

Vyriškos lyties požymius turintis padaras ar tikras vyras?

15:11

Remiantis nepatikrintais šaltiniais (man, ne žurnalistei, lai tai būna atleistina), šiandien yra Nacionalinė vyrų diena, kurios iniciatoriumi laikoma radijo stotis M-1. Aš - už tokias šventes. Gerų žodžių ir sveikinimų niekada nebūna per daug. Abiems lytims. O ypač šalyje, kurioje nemažai daliai gyventojų trūksta net duonos. Lai bent žaidimų netrūksta. 
Taigi, sveikinu visus tikrus mūsų šalies vyrus ir linkiu tokiais pačiais vyrais išauklėti savo sūnus. Vyrų ir taip mažiau nei moterų, o jeigu dar eliminuosime visus tuos, kurie tik turi vyriškos lyties požymių, Lietuvos dukros nebeturės jokio pasirinkimo... 
O tų pašlemėkų gali pamatyti ant kiekvieno kampo ar kokios nelaimingos moters glėbyje. Meilės valkčiu aptrauktos akys prastai mato. Su tais, kurie garsiai atsikrenkščia ir nusipjauna, išsipučia nosį ant grindinio, vidury dienos atsisega klyną ir nusilengvina prie vaikų darželio tvoros, kiekvieną ištartą sakinį pagražina bent dviem riebiais keiksmažodžiais, pastumia moterį eilėje arba išsidrėbia ant sėdynės visuomeniniame transporte, nors šalia stovi nėščioji ar senutė su lazdute, kuriems muilas ir vanduo - alergenai, viskas aišku. Bet būna ir ne tokių aiškių atvejų. Turiu omenyje prakutusius vyrukus, mokančius išsirinkti kostiumą, suregzti ne tik padorų sakinį, bet ir komplimentą, praėjusius elementaraus etiketo pradžiamokslį. Jie turi visko pakankamai, išskyrus padorumą ir sąžinę. Šie mačo turi žmonas arba gyvenimo drauges, bet, kaip dažniausiai būna, antrosios pusės jų nesupranta, nepamyli, nepaguodžia ir t.t. (pratęskite patys/pačios). Todėl ieško "supratingųjų" iš šalies. Labiausiai sugedę guodėjos vaidmeniui gali pasirinkti net savo draugo moterį... Žinoma, po kažkiek laiko jie staiga prisimena, kad yra įsipareigoję, kad turi užauginti vaikus, kad užgyventą turtą gali tekt pasidalint. Jie negali štai taip visko mesti dėl tos naujos akių šviesos. Kuriam laikui nurimsta, ypač tuomet, kai žmona priremia su faktais, įrodymais bei grąsinimu paskirti pasimatymą teisme... Iki kito pavasario, naujo saulės spindulėlio dailios moters pavidalu... 
Ei, vyrukai, o ypač tie, kurie auginate dukras! Ar palinkėtumėte savo augančiai princesei tokio vyro, o sau žento? Ne? Tai gal darykit išvadas...
Taigi, sveikinu tuos, kurie nuoširdžiai myli ir gerbia, vertina ir brangina. Kurie nemeluoja nei sau, nei kitiems. Su jūsų diena, mielieji! 



pamąstymai

Gal pradėkime daiktus vadinti jų tikraisiais vardais?

11:26

Kol pasidariau kavos ir susipyliau ją į termopuodelį, mama, stoviniavo aikštelėje prie automobilio ir laukė manęs. Kai atėjau, papasakojo man, ką regėjusi. Į pustuštę aikštelę (darbo dienos popietę ji visuomet tokia) prie mūsų daugiabučio namo įsuko lengvasis automobilis ir sustojo šalia buitinių atliekų konteinerių aptvaro. Iš automobilio išlipo vairuotoja, o paskui ir keleivis, atsidarė bagažinę, iškėlė šiukšlių maišus ir švystelėjo juos į konteinerį. Iš pradžių mama pagalvojo, kad tai mūsų namo gyventojai, bet porelė apsigręžė, sėdo į automobilį ir išrūko. Tie žmonės užsuko į mūsų kiemą tik tam, kad išmestų savo šiukšles. Savaime suprantama, jie tikrai negyvena daugiabutyje, nes prie kiekvieno stovi tokie buitinių atliekų konteineriai ir nėra prasmės juos vežti velniai žino kur. Užtat žmonės, susirentę namą kur nors užmiestyje, patys turi pasirūpinti šiukšlių išvežimu - sudaryti sutartį dėl buitinių atliekų išvežimo su šias paslaugas teikiančia įmone ir, žinoma, už jas mokėti. Bet kam tos bereikalingos išlaidos?! Juk už tai gali sumokėti ir daugiabučių turtuoliai. Ką jiems reiškia vienas kitas papildomas kubinis metras šiukšlių? 
Toks elgesys labai būdingas mūsų "elitui". Prieš kelis metus socialiniuose tinkluose vienas mūsuose žymus režisierius klausinėjo draugelių, iš kur būtų galima nemokamai parsipūsti scenarijų rašymui skirtą programą, kuri šiaip parduodama už jam tikrai juokingus pinigus. Tiksliai nepamenu, kiek, bet ne daugiau kaip už 200 dolerių. Gal ir nepurkštaučiau taip, jei jis nebūtų kėlęs vėjų dėl piratinio jo intelektinės veiklos produktų (ir gana pelningų) naudojimo ir nevadinęs viso to vagyste. Jei norite pažiūrėti jo kurtą filmą - privalote susimokėti. Na, o kad kito filmo scenarijus bus parašytas naudojantis nelegaliai parsisiųsta, kitaip sakant, vogta programa - ne jūsų reikalas. 
Net neabejoju, kad turbūt daugiau kaip 50 proc. Lietuvos namų ūkių naudoja nelegalią kompiuterių programinę įrangą, kuri tūlam žmogeliui yra išties neįkandama. Nes jis uždirba tik tiek, kad šiaip ne taip išmaitintų savo šeimą bei sumokėtų mokesčius. Visai neseniai valdžia nusprendė, kad daugiabučiuose gyvenantys turčiai gali mokėti ir 21 procentą PVM už centralizuotą šildymą. Skurdžiausios visuomenės dalies, kuri gyvena nuosavuose namuose, šitai nepalies... 
Tegyvuoja socialinis teisingumas! 


trumpos istorijos

Juk ne viskas blogai, ar ne?

01:02

Na ką, pavasaris kažkur blūdija ir neskuba ne tik pas mane (taip, taip, tipiškai žmogiška piktdžiuga - ne man vienai blogai). Juokauju. Bet tikrai apmaudu. Mano sugulovas Šveikas, "įpakuotas" pageltusiuose puslapiuose aptriušusiais kampučiais, linksmina, bet nešildo. Lieka tik karšta kava ir šiltos kojinės po stora antklode. Vis dėlto praėjusios savaitės šeštadienį daugmaž visa Lietuva maudėsi šiltuose saulės spinduliuose. Ir nuotaika buvo išties puiki. Nors tądien sukoriau 300 km, roviau jau sukeroti spėjusias žoles ir sodinau gėles, buvo dalykų, kurie pakėlė ūpą ir nuslopino nuovargį. 
Jei jau lankausi Kaune, užsuku papietauti į savo mėgstamą vietelę. Mano neišpaikintam gomuriui maistas ten skanus, o kainų net nėra ko lyginti su Vilniaus. Užsisakius karštą patiekalą, restorano šeimininkai vaišina kava ir desertu, o kartu atėjusius vaikus - čiulpinukais ir Milka šokoladukais. Taip, taip, žinau, ką pasakysite. Aš ir pati visiems kartoju, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. Žinoma, kava, desertas (šį kartą buvo pyragas, gardintas plakta grietinėle) ir skanėstai vaikams tikrai įskaičiuojami į pagrindinio patiekalo kainą (kuri ir taip žymiai mažesnė nei analogiškų patiekalų sostinėje. Jos restoranuose tenka mokėti ir už citrinos griežinėliu aromatizuoto stalo vandens stiklinę), tačiau tada maitinimo įstaigos pelno marža vis tiek yra mažesnė. Gerbiu protingus, toliaregiškus ir negodžius verslininkus. Tokia strategija atsiperka - klientų šiai maitinimo įstaigai niekada nestinga. Išėjau pro lauko terasą ir tik tada apsižiūrėjau, kad automobilyje palikau žiebtuvėlį. Pasukau prie padavėjos, tačiau paprašyti nespėjau. Tuoj prisistatė restorano šeimininkas ir man jį pasiūlė. Smulkmena, bet maloni ir daug pasakanti. Apie požiūrį į savo darbą ir klientą. Ir mes abu žinome, kad tai buvo ne paskutinis mano apsilankymas šiame restorane. 
Sužavėjo ir du į trečią dešimtį įkopę jaunuoliai, tokiu pačiu tikslu kaip ir aš išėję į lauką. 
"Klausyk, terasoje beveik niekas nerūko. Gal paeikime šiek tiek toliau?" - pasiūlė vienas iš jų. Ir abu nužingsniavo į kitą alėjos pusę.  
Kas drįsta tvirtinti, kad šiuolaikinis jaunimas nejautrus?
Oi, ir dar! Vos nepamiršau! Ar jums policijos pareigūnai dažnai padėkoja, kad laikotės Kelių eismo taisyklių? O man padėkojo. Siauroje gatvelėje, kurios dešinė pusė buvo užimta įvairiomis transporto priemonėmis, teko prasilenkti su policijos automobiliu. Žinoma, kliūtis buvo iš manosios pusės, todėl turėjau jį praleisti, įspraudusi savąjį automobilį į nediduką tarpą. Pravažiuodamas, uniformuotas pareigūnas plačiai nusišypsojo ir padėkos ženklan kilstelėjo ranką. Tiesą sakant, dėkoti nebuvo už ką, bet juk mandagumas dar niekam nepakenkė, ar ne? 
Smagu, kad Kauno valdžia skatina kauniečius ir miesto svečius užsukti į centrą, nes laikinojoje sostinėje parkavimas nemokamas ne tik sekmadienį, švenčių dienomis, bet ir šeštadienį.  
Buvo gera grįžti namo. Tokį gražų ir visomis prasmėmis saulėtą šeštadienį. 

pamąstymai

Durnius - darbą...

20:23

Tarptautinė darbo diena - visai tinkama pratęsti pamąstymus apie darbdavius, jų lūkesčius ir dirbančiųjų įvertinimą. Ankstesniame įraše papasakojau įspūdžius iš pokalbių dėl darbo, o šiandien atkreipsiu dėmesį į darbo skelbimus. 
Atsidarykite bet kurį kvalifikuoto darbo skelbimą ir jame išvysite ilgiausią reikalavimų sąrašą. Dažniausiai kandidatas turi ne tik išmanyti savo specialybės subtilybes, mokėti mažiausiai vieną užsienio kalbą, bet ir turėti daug papildomų kompetencijų. O kas už tai siūloma? Kone kas antrame skelbime įmonė maloniai siūlo visas socialines garantijas bei draugišką kolektyvą. Įsivaizduojat, kokios dosnios įmonės?! Net socialines garantijas siūlo! Nežinau, gal mūsuose pasikeitė įstatymai, bet, kiek man žinoma, sudaryti darbo sutartį be socialinių garantijų - neįmanoma misija. Tiek darbdavys, tiek samdinys privalo mokėti socialinio ir sveikatos draudimo įmokas. Tai kur čia tas ypatingas "bonusas"? Aš nematau. Gal tai, kad įmonės pažada laikytis įstatymų? O draugiško kolektyvo garantija mane tiesiog pakylėja į devintą dangų. Įsivaizduojat?! Galite tikėtis, kad būsimi kolegos ir šefas sveikinsis, nesvaidys dokumentų segtuvų į jus ir, esant prastai nuotaikai, nepasiųs ant trijų raidžų. Žodžiu, mobingo nebus! Ne darbas, o tikras rojus. 
Na, o dabar atėjo eilė pakalbėti apie atlyginimą. Labai dažnai darbo skelbimuose jokie skaičiukai nenurodomi arba teigiama, kad bus mokamas kvalifikaciją atitinkantis atlyginimas. Žinote, man tai nepatinka. Kažkodėl darbdavys mano, kad brangus tik jo laikas ir darbo užmokestis būsimam darbuotojui - baisi komercinė paslaptis. Jeigu skelbime nėra nurodytas bent preliminarus atlyginimas, o pretendentas puikiai žino, kiek mūsų rinkoje mokama tokio lygio specialistui, abiejų šalių laikas būna be reikalo iššvaistytas, o lūkesčiai - nuvilti, kai atlyginimo dydis būna pasakomas tik pokalbio dėl darbo metu. Kartais siūlomas atlyginimas būna toks juokingas, kad geriau net nesivarginti ir nesiųsti "dosniajai" įmonei savo CV...  
Tikiuosi, kad gerbsite save ir jums nereiks kartoti lietuvių liaudies patarlės "Durnius darbą, darbas - durnių"... 
Su gegužės 1-ąja, mielieji!



trumpos istorijos

Kiek kainuoja darbas

21:51

Visai neseniai pavežiau bičiulę į pokalbį dėl darbo. Ten jos ir palaukiau. Po gero pusvalandžio draugė klestelėjo į keleivio sėdynę.
- Kaip aš nemėgstu tų pokalbių dėl darbo! - atsiduso ji.
- Ir aš. Išties nelengva pardavinėt save, - pritariau. - O ypač tuomet, kai turi ne itin malonios patirties. Po vieno atvejo kaip velnias kryžiaus vengiu personalo atrankos kompanijų. Jei ieškočiau darbo, jokiu būdu nedalyvaučiau jų vykdomose atrankose. Nors  šitaip "pasišiukšlino" viena, - beje, pakankamai sena bei žinoma, - nebepasitikiu ir kitomis. Ieškojau darbo, išsiunčiau savo CV ir buvau pakviesta į pokalbį. Kandidačių į tam tikrą poziciją susirinko keturios. Visos buvome pakviestos į nedidelę posėdžių salę ir atsisėdome prie ovalaus stalo. Personalo atrankos "specialistė" pasidėjo priešais save mūsų gyvenimo aprašymus ir be didelių įžangų, perskaičiusi kandidatės vardą bei pavardę, paprašė papasakoti apie save: šeiminę padėtį, kodėl išėjo iš ankstesnės darbovietės, išdėstyti savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Girdint dar trims pašaliniams asmenims - kandidatėms į tą pačią poziciją. Kaip tau toks konfidencialumas ir asmens duomenų apsaugos įstatymo nuostatų paisymas? Pamenu, jog tada iškaitau, mane išpylė prakaitas, ėmė virpėti rankos. Bet neišėjau ir, atėjus mano eilei, papasakojau, ko prašoma. Jei tai man nutiktų šiandien, patikėk, turėčiau ką pasakyti tokiai "specei". O pasakiusi atsistočiau ir išeičiau. 
Kitas atvejis buvo dar linksmesnis. Tąkart buvau pakviesta į pokalbį paties darbdavio - nedidelės nekilnojamojo turto agentūros šefo. Į pokalbį atėjau apsivilkusi dalykinį kostiumėlį, saikingai pasidažiusi ir dailiai susišukavusi savo neklusnias garbanas. Pretendevau į biuro administratorės darbo vietą. Užėjau į ofisą, kur mane pasitiko pats šefas. Įdėmiai nužvelgęs nuo galvos iki kojų, pakvietė užeiti į jo kabinetą ir pasiūlė įsitaisyti kėdėje priešais jo darbo stalą. 
- Žinote, pasakysiu tiesą, - prabilo šefas. - Kai gavau jūsų CV ir pamačiau, kad esate katalikų teologijos magistrė, pasidarė taip smalsu. Gyvenime nesu matęs moters teologės. Vis spėliojau, kaip ji gali atrodyti. Štai ir pamačiau. O jūs visai nepanaši į "davatką"! 
Supratau tik tiek, kad žmogus man norėjo pasakyti komplimentą. Nepateisinau jo ir daugelio kitų žmonių puoselėjamo stereotipo. Turbūt tikėjosi prieš save išvysti blyškiaveidę, kosmetikos niekada nemačiusią moterį juodu sijonu iki žemės ir dideliu kryžiumi ant kaklo, gal dar kokią maldaknygę ar rožinį rankose... 
Paskui puolė įtikinėti, kad man, - tuo metu teisės fakulteto studentei, - ši pozicija visai netinkama. Jokios saviraiškos, jokios erdvės kūrybiniam polėkiui. Jo supratimu, kanceliarinės žiurkės darbas ne man. 
Esu tikra, tokios mintys jį aplankė vos perskaičius mano CV. Bet žinai, koks galingas tas žmogiškas smalsumas - juk taip norėjosi pamatyti "gyvą" teologę. Tai ir pakvietė. 
Išėjus iš kontoros mąsčiau, gal reiktų eit į kokį cirką ar muziejų... Net lentelę prie gyvo eksponato įsivaizdavau. 
Ir jūs vis manote, kad mūsų tautiečiai emigruoja tik dėl mažų atlyginimų?